Pirmą kartą pagal senąsias tradicijas surengta Rasų šventė sukvietė didžiulį būrį dalyvių: visi turėjo ką veikti, daug sužinojo apie Rasų tradicijas ir patys išbandė jų magišką galią. 

Rasų šventė prasidėjo orientaciniu pasivaikščiojimu po Užliedžius. Penkios komandos turėjo pagal užuominas surasti 6 kaimo vietas. Tai buvo labirintas Nevėžio gatvėje, Tado kalnas, Griežlių skulptūra skverelyje, Žilinskų sodybos gandralizdis, senosios Užliedžių kapinės ir paskutinė nuoroda vedė į Rasų šventės vietą – poilsio aikštelę prie Nevėžio.

Čia visus šventės dalyvius pasitiko Iveta ir Alma, pasiūliusios nusiprausti ir pasistiprinti duona, o tada įeiti pro vartus, žolynais apipintus, Rasų švęsti. Aikštelėje visus pasitiko skambančios etnografinės dainos, kurias mūsų tėvai ir seneliai dainuodavo šios šventės metu.

Apie etnografines Rasų, Kupolės arba Joninių tradicijas papasakojo šventės viešnia etnologė Jūratė Bytautė. Etnologė pasidžiaugė, kad šventė prasidėjo tiksliai taip, kaip ją pradėdavo mūsų seneliai, ir vieta pasirinkta tinkamiausia – natūralioje gamtoje ir prie vandens. Svarbiausios Rasų apeigos yra kupoliavimas, būrimas iš žolynų, vainikų pynimas ir jų plukdymas, laužo kūrenimas, šokinėjimas per jį, ir, žinoma, kiekvienai apeigai skirtos dainos ir žaidimai.

Papasakojusi apie tradicijas, Jūratė Bytautė pakvietė pasimokyti keleto šiai šventei tinkamų dainų ir žaidimų. Tuomet ėmė suktis rateliai, pražydo šypsenos, suskambo dainos.

Dainų lydimos moterys, merginos ir mergaitės išėjo kupoliauti. Kupoliaujama taip pat laikantis apeigų: žolelės renkamos žengiant devynis žingsnius į skirtingas pasaulio puses. Kupolė surenkama iš devynių žolių ir saugoma namuose. Iš jos buriamas likimas, o žolynų gydomoji galia ją surinkusiai moteriai yra dešimtis kartų didesnė, nei rinktų kitu laiku.

O kokia šventė be paparčio žiedo. Sakoma, kad tas, kam pasiseka rasti paparčio žiedą, įgyja antgamtinių galių: supranta augalų ir gyvūnų kalbą, girdi žmonių mintis, gali nuspėti ateitį. Nors šis augalas labai paslaptingas ir retai kada parodo savo žiedą, tą vakarą užliediškiams pasisekė. Onutė Nausėdienė rado žydintį papartį ir skaičiai šviečiančiu žiedu nešina grįžo visiems jį parodyti.

Visai sutemus moterys ir merginos leido Nevėžin iš žolynų nupintus vainikus. Nuostabus reginys matyti tamsiu takeliu einančias moteris su žibančiais vainikais rankose ir po vieną paleidžiančias juos pasroviui. Rasų naktis trumpa, o ją dar labiau sutrumpino skaistus laužas ir vainikuose uždegtos žvakelės, tolyn nuneštos ramios Nevėžio srovės.