Žiemiški orai pasitraukė nesulaukę Užgavėnių. Užliediškiai ją, tolyn bėgančią, dar gerokai pagąsdino, tad pavasaris turėtų sparčiais žingsniais saulę ir šilumą atnešti.

 Kaip niekad gausiai susirinkusi į Užgavėnių šventę Užliedžių bendruomenė linskminosi iki tamsos. Pradėję linksmybes kaukių paradu, išsirinkę gražiausias, išradingiausias, linksmiausias ir kitokiausias Užgavėnių pabaisas, visi įsijungė į tradicines linksmybes. Ragana su Daktaru žaidimus riktavo, Lašininis visur savo trigrašį kišo ir bandė žiemą į kiemą sugrąžinti. Kas puodynes daužė, kas keptuve tenisą žaidę, kiašinius šaukšte nešiojo ir kitokiais reikalais užsiėmė. Kanapinis su Lašininiu dėl vietos žemėje kovojo ir virvę traukė, o kas laimėjo? Žinoma, Kanapinis.

Morė iškilmingai iki laužo buvo palydėta ir liepsnose pranyko kartu su Lašininio viltimi Žiemą susigrąžinti. Dainomis ir žaidimais prie laužo linksmybės baigėsi ir visi nuvargę prie Velnių ir Raganų virtuvės grįžo.

Didžiausias katilas Velnių sriubos ir Raganų kiaušinienė iš 170 kiaušinių akimirksniu ištirpo – po kovų ir linksmybių visas tuntas velnių, raganų, žydykų ir kitokių baibokų buvo taip išalkę, kad puodai greitai ištuštėjo.

Pasisotinę, pasilinksminę, užliediškiai Gavėnią pradėjo ir pasninkaudami Šv. Velykų lauks.